Didþiàjà savaitæ pasitikime kartu su naujuoju „Artumos“ numeriu, prabylanèiu mums apie dràsà tikëti ir gyventi savuoju tikëjimu po visø ateizmo paliktø þaizdø ir stovint ðiandienos sekuliarizmo akivaizdoje. Nors redaktoriaus laiðke skaitytojams galima pajusti ðioká toká nusivylimà, jog „Artuma“ ne visai atspindi liûdnas nûdienos realijas, vis dëlto, manau, tø atspindþiø taip apstu aplink, kad daug kas, imdamas á rankas „Artumà“, trokðta bûti kilstelëtas virð kasdieniniø skandalø, kriminalø ir vargø, o gal net nori tobulëti.

Tad ðásyk „Artuma“ bando ákvëpti mums dràsos nebûti konformistais, prisitaikëliais, kuriø, anot psichologës Zitos Vasiliauskaitës, yra dauguma; sykiu ji teigia, jog net tyrimais árodyta, kad jei bent keli þmonës stoja teisiojo pusën, tuomet ir kitiems pripaþinti tiesà kur kas dràsiau. Tad jaunà tikintájá gal kiek padràsins kitø jaunuoliø liudijimas apie tikëjimà „Jaunimo iððûkio“ skiltyje. Taèiau padràsintas tebûna ne tik jaunas þmogus, nes, pasak Antano Gailiaus, kiekvienas mûsø kasdien ið naujo eina á gyvenimo pamokà, tik nebijokime, nepabëkime ið jos, o ir nepaslëpkime galvø po suolais. Gal kilstelëti galvas padës ir Tomo Vilucko bei Romano Kazakevièiaus straipsniai apie sekuliarumà ir pasaulietiðkumà mûsø aplinkoje: juk geriausiai pasaulá paþinsime jame gyvendami, o ne já atmesdami, jo bijodami ar izoliuodamiesi. Tad verèiau, padedami kunigo biblisto Danieliaus Dikevièiaus, vadovaukimës Šventuoju Raðtu ir bûkime krikðèionys dràsûs. Tai reiðkia – Dievu pasitikintys, vieðai, atvirai ir aiðkiai skelbiantys Jo mokymà. Jei klausite, ið kur ir kaip pasisemti mums dràsos ðiame kelyje, skaitykite straipsná „Laimë – imtynës su baime“. Atsakymà gal kiek pasufleruos ir tëvas Antanas Saulaitis SJ: gyventi, kuo tiki, prireikia ne tik dràsos, bet neretai – ir stiprybës bei tvirtos tradicijos.

Kaip sako lotyniðka patarlë – þodþiai moko, pavyzdþiai patraukia. Tad pavyzdþiø yra ir balandþio „Artumoje“. Visø pirma – tai dvasios milþinas pal. Jurgis Matulaitis, savimi bylojæs, kaip galima besàlygiðkai pasitikëti Dievu. Taip pat – ir arkivyskupas S. Tamkevièius, kurá kalbina V. Ibianska; ðá kartà visiems gerai þinomà, bet vargu ar taip gerai paþástamà asmená iðvysite tiesiog kaip þmogø, kurio dràsos, pasitikëjimo Dievu ir artimu, Tëvynës meilës nepalauþë nei valdþios represijos, nei kiti gyvenimo sunkumai. O tiems, kurie per kuklûs lygiuotis á dvasios milþinus, vaikai, kaip visuomet nuotaikingai, sykiu labai suprantamai, paaiðkina, kas yra dràsus þmogus, ir pateikia itin gyvenimiðkø pavyzdþiø.

Ir ðeimos ðiame „Artumos“ numeryje dràsinamos su pasitikëjimu þengti iðbandymø keliu, kartais tikrai sekinanèioje gyvenimo kelionëje. Šeimø akademijos dalyviai liudija, kaip svarbu poroje paremti vienam kità ir dþiaugtis kiekviena akimirka. Sunkumø juk kyla ne vien sutuoktiniø tarpusavio santykiuose, bet ir bendraujant su vaikais – maþi jie spaudþia kelius, o paauglystëje – tëvø ðirdis. Tad rubrika „Veidu á vaikà“ bando paaiðkinti daþnai negailestingà, permainingà, sunkiai suvokiamà paaugliø elgesá ir skatina tëvus juos dar labiau mylëti.

Neliks skaitytojai ir be savo mëgstamø laisvalaikio rubrikø: knygø apþvalgoje – kiek grieþtokas þodis apie „pusiau literatûrà“, sveikatos skiltyje – kataraktos problemos, o ir Vanda Ibianska ne visai tradiciðkai, bet labai asmeniðkai kreipiasi á skaitytojà, apraðydama savàjá maldos gyvenimà.

Taigi ðventø Velykø visiems mums, bûkime dar dràsesni – tikëkime, pasitikëkime, gyvenkime ir liudykime. Aleliuja!

Julija Jokubauskienë